haš du o

kai stovi stiklinė priešais. Ji kaip priešė. Norėsi ar nenorėsi išgersi visą iki paskutinio lašo.

kodėl kai nebūtina padarome tiek, kiek turbūt niekada neturėtume. Tik kodėl negalima prirašyti šimto dviejų puslapių. O tik stiklinę tuščią palikti.

stop stop stop
tekšt tekšt tekšt

ir iš čiaupo vanduo išbėgo...nevisas
ir iš stiklinės vanduo išėjo...visas, deja

Rytais

Kai norisi gyventi kitaip aš atsiriboju. Tikrąją to žodžio prasme atsijungiu nuo visų susisiekimo priemonių. Žmonėms to reikia. Reikia išklausyti savęs. Ne tik, ką galvoja smegenys, bet ir ką mąsto nušiurę plaukų galiukai. Išklausyti ar jiems geriau būti supančiotiems plaukų gumelės ar jausti laisvę, apie kurią kasnakt galvoja kiekvienas. 

Nemėgstu valgyti pusryčių, nes nuo dantų pastos likučių tarpudančiuose, maistas nebeskanus. Geriu citrinos arbatą su ledukais. Ir kiekvieną kartą pabudusi galvoju ar dar turiu geltonskruosčio. Ryte nemėgstu kilnotis liftu, lipu laiptais savo pėdutėm, kurios ruošiasi dienos darbui. Jos nepavargsta, pavargstu aš. Nes nekylu liftu. Kartais dėl to nemėgstu pati savęs. Bet aš to noriu, jeigu noriu, vadinasi reikia.

Jūsų Džiu 

tavo oro balionas

Kai žmonės krenta, jie to nejaučia. Palietę žemę susivokia, kas nutiko ar nusibrozdino kelėną, ar kas nors rimčiau. Čia ne tas pats, kai plėšai ramunės žiedus sakydamas myliu ir nemyliu. Sudėtingiau, taip kaip nustatyti norimos šilumos vandenį. Sunki užduotis. Užkopti į kalną ir priėjus prarają nenukristi, neišsigąsti. 

Žmogaus kritimas yra saugus, nes jie vietoje sparnų turi kuprinėles ant pečių, kuriuose įsitaisę tupi oro balionai ir laukia kada, kur padėti tau. Palietus pėdomis pušies viršūnę, turėtumei neišsigąsti ir nesipuikuoti. Kažkas norėjo ir padėjo padaryti tai, ko vienas niekada negalėtum. Pagalba vienas kitam neatsiejama dalis gyvenimo. Žmonės be buvimo kartu susikibus rankomis, jie privalo susikibti širdimis ir sielomis, kurioms nereikės nei popierinių atvirukų, nei žodžių myliu, reikės bendravimo, kalbos, kuri dovanoja pažintį, nuostabias akimirkas.

Atrodo, kad niekas nesupranta, kad niekam to nereikia.. Reikia. Kažkam reikia tavęs, tokio koks tu esi kasdien.

Jūsų Džiu

pirmoji iksmeniška išpažintis

Labas rytas. Labas, tai reiškia geras, ar ne? Šis rytas tikrai neįprastas. Šviečia saulė ir niekas su žoliapjovėmis po langais neburzgia. Ir tas pats žadintuvas, kuris groja, Blue Foundation - eyes on fire, šįryt neskambėjo. Ilgą laiką neturėjau tokio dienos.

Mano elgesys, nuotaika priklauso nuo to, kuria koja išlipu iš lovos. Kasdien jaučiuosi vis kitaip ir nebandau būti melodramiška geriete, nesistengiu būti ir blogiete, kuri ant visų pyksta, visais riejasi. 

Beveik visą savaitę rašome darome projektą. Neužtenka laiko jam užbaigti. O liepos pirmąją nebesėdėsiu studijoje ir nevarginsiu laptop'o mygtukų, kuriame nėra lietuviškų raidžių, ir vis nepataikau paspausti ant tinkamo skaičiaus, kad pasirodytų tai ą č ę ė į, tai ų š ū ž. 

Vakar užbėgusi į avalynės parduotuvę sutikau tokią mažą mergaitę (gal ketverių metukų). Ji matavosi aukštakulnius batelius. Galbūt kokios keturiasdešimto dydžio. Na, matėsi, kad jai ten tikri laiveliai. Vis maivėsi prieš veidrodį ir klausinėjo praeivių, ar jai tinka. Tikrai negalėjau susilaikyti ir pasimatavau tuos pačius batelius. Tik man atrodo, kad aš matavausi daug mažesnio dydžio, negu mažoji dama. 

Šiandien džiaugiuosi laisvadieniu ir geriu rytines šviežiai spaustas apelsinų sultis. Pietums gaminsiu spageti su sūriu. 

Jūsų draugė Džiu