Kai žmonės krenta, jie to nejaučia. Palietę žemę susivokia, kas nutiko ar nusibrozdino kelėną, ar kas nors rimčiau. Čia ne tas pats, kai plėšai ramunės žiedus sakydamas myliu ir nemyliu. Sudėtingiau, taip kaip nustatyti norimos šilumos vandenį. Sunki užduotis. Užkopti į kalną ir priėjus prarają nenukristi, neišsigąsti.
Žmogaus kritimas yra saugus, nes jie vietoje sparnų turi kuprinėles ant pečių, kuriuose įsitaisę tupi oro balionai ir laukia kada, kur padėti tau. Palietus pėdomis pušies viršūnę, turėtumei neišsigąsti ir nesipuikuoti. Kažkas norėjo ir padėjo padaryti tai, ko vienas niekada negalėtum. Pagalba vienas kitam neatsiejama dalis gyvenimo. Žmonės be buvimo kartu susikibus rankomis, jie privalo susikibti širdimis ir sielomis, kurioms nereikės nei popierinių atvirukų, nei žodžių myliu, reikės bendravimo, kalbos, kuri dovanoja pažintį, nuostabias akimirkas.
Atrodo, kad niekas nesupranta, kad niekam to nereikia.. Reikia. Kažkam reikia tavęs, tokio koks tu esi kasdien.
Jūsų Džiu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą