Kai norisi gyventi kitaip aš atsiriboju. Tikrąją to žodžio prasme atsijungiu nuo visų susisiekimo priemonių. Žmonėms to reikia. Reikia išklausyti savęs. Ne tik, ką galvoja smegenys, bet ir ką mąsto nušiurę plaukų galiukai. Išklausyti ar jiems geriau būti supančiotiems plaukų gumelės ar jausti laisvę, apie kurią kasnakt galvoja kiekvienas.
Nemėgstu valgyti pusryčių, nes nuo dantų pastos likučių tarpudančiuose, maistas nebeskanus. Geriu citrinos arbatą su ledukais. Ir kiekvieną kartą pabudusi galvoju ar dar turiu geltonskruosčio. Ryte nemėgstu kilnotis liftu, lipu laiptais savo pėdutėm, kurios ruošiasi dienos darbui. Jos nepavargsta, pavargstu aš. Nes nekylu liftu. Kartais dėl to nemėgstu pati savęs. Bet aš to noriu, jeigu noriu, vadinasi reikia.
Jūsų Džiu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą